UŽRAŠAMS

 

    ...ČIA MANO LAISVOSIOS ASOCIACIJOS...


PRADŽIA...





Dvi medalio pusės apeliuoja į vieną tiesą. Viena savo dalimi šie laiškai panašūs į sielos ligos išrašką, kartais spalvingai progresuojančią, o kartais ramiai plūduriuojančią ties sugrįžimo į save riba. Visai kas kitą šių užrašų išraiška sausa anamnezę, kurios čia taip pat pasitaikys. Kita dalimi šie laiškai atspindi visiems mums įprastą gyvenimą ir bergždžias pastangas šį gyvenimą suprasti. Išsaugojęs šiuos laiškus, siekiau parodyti nenubrėžtą ribą tarp tikrovės išorėje ir tikrovės žmogaus viduje, nors abu šie žodžiai tarsi nurodo realiai egzistuojantį dalyką tuo pat metu, kuomet bandai juos sujungti ar tyrinėti atskirai jie dingsta, kaip dykumoje dingsta miražas. Ir nors iš pirmo žvilgsnio toks pat objektyvus pasaulis egzistuoja kiekvieno sveiko žmogaus atžvilgių, bet tuo pat metu kiekvienam individui jis nepaprastai asmeniškas, gal todėl taip dažnai nesutariame ne tik su gamta, bet ir tarpusavyje, ką ten tarpusavyje, nesutariame, net su pačiu savimi. Ten pat išnyksta sveikos sielos supratimas, kuomet mums bandoma įpirši sveiką kūną, kur šie du junginiai tarpusavyje dera tik dirbtinai pavadinto "objektyvaus - išorinio" pasaulio vizualioje išraiškoje.



I įrašas. ĮŽANGA. APIE VISKĄ. Pradžia nuo vidurio. 2017.07.14

Šiandiena pirma diena kuomet galiu rašyti, atrodo galėjau ir vakar, o kas buvo užvakar ir truputi seniau, nepamenu. Šiuo metu taip pat kankina didžiulis snaudulys ir nepakeliamas nuovargis, akių vokai tokie sunkūs, jog atrodo nepajėgsiu jų pakelti viduryje kito sakinio. Tačiau man rašyti - malonumas, vienintelis man likęs malonumas ir apskritai vienintelis užsiėmimas, kurį galiu daryti nebijodamas, kad kažkas perskaitys ir mane pasmerks, nebijau, nes niekada nepasirašau, kad tai mano mintys, visada rašau kažkieno kito galvoje kylančias idėjas, o su tuo kitu galiu daryti ką tik panorėjęs, man nerūpi jo likimas, nes galbūt jau rytoj jis bus kitoks negu šiandien. O kokį likimą gali turėti toks nepastovus žmogus? Jokio, jo likimas priklauso ne nuo to kiek pastangų jis įdėjo į savo gyvenimą, o nuo paprasčiausios nuotaikos, toks žmogus lengvai gali nusižudyti, bet vargiai ką nužudyti pats. Daug pavojingesnis tas, kuris kaip sakoma "plaukia pasroviui" kaip koks šūdas iš kanalizacijos vamzdžio, šitas išties pavojingas, juk neduok dieve jam kas pasipainios kelį ir sutrikdys šitą sraunų jo plaukimą, tuomet iš pasyvaus stebėtojo, bejėgio niekšo, kuris iš gyvenimo lyg ir nieko doro netrokšta, labai tikėtina taps nuožmiu žudiku. Primityvus egoistas, nėra ką pridurti, reikės tokį susikurti savo užrašuose, nors sako, kad mes visi kažkokioje formoje egoistai ir dažniausiai plaukiam pasroviui... Bet kol kas esu šios archajiškos ir nepastovios personos stebėtojas.
Niekada nesimokiau gramatikos, apskritai neskaičiau jokių knygų, tik pamenu kaip pradinių klasių mokytoja man padovanojo nedidelę knygelę kuri vadinosi "Svajoklis", jos taip pat neperskaičiau. Vis mąstau, iš kur tuomet buvusi jauna moteris galėjo suprasti, kad mano sapnai virs realybe kurią tik aš vienas busiu pajėgus suprasti. Juk mes buvom vaikai, mes visi buvome svajokliai, o gal ir ji tokia buvo, kas dabar gali atsakyti, gal esame svajokliai visą savo gyvenimą ir net tie, kurie save tituluoja realistais, tėra tokie pat savo iliuzijų kaliniai? Gal todėl, gramatika, matematika, fizika ir konkreti, savo vietą šiame gyvenime radusi asmenybė man nebuvo įdomi ir reikalinga. Apskritai gyvenimas per trumpas, kad galėtum gaišti laiką vienam užsiėmimui, o jeigu reikia dirbti darbą kurio nemėgsti, tik lieka nusigerti savaitgaliais, nes toks gyvenimas nieko daugiau ir nevertas kaip paskęsti spirito druskoje* (*užuomina į savo beprasmio gyvenimo įsisąmoninimą būnant girtam ir nuolatos save griaužiant dėl šio gyvenimo, bet nieko iš esmės nekeičiant), ką ir daro didelė dalis mūsų šalies piliečių. Savo gyvenime norėjau pabuvoti daugelyje personų, bet niekada nesustoti ties tomis, kurioms reikia fizinių pastangų ir daugybės laiko. Gal ir teko nudirbti nevieną nemėgstamą darbą ar sugaišti laiko ties beprasmėmis pastangomis kažkam pagelbėti, bet šiuo atvejų, tai greičiau buvo imitacija, nei tai, kas liejasi iš sielos gilumų. O ar galį kažkas lietis iš sielos gilumų, jeigu daugiausiai laiko savo gyvenime mes paaukojame kaip tik šiai imitacijai? Net labiausiai mėgstamas darbas pasmerktas pavirsti monotonija. Imitacija savo ruožtu palengvina darbą ir padeda sutaupyti organinę ir dvasinę energija, žinoma jeigu jūsų dvasia nepasmerkta nuolatos jausti tuštuma, nepasidalinus savo dalelę su visais to reikalaujančiais. Norėčiau, kad atsakymas į klausimą kurioje srityje galima pašalinti imitacija, būtų kūryba, tačiau ir čia aptiksime sintetinio polėkio jausmą, kurį dažnai skatina siekis dominuoti, gauti pripažinimą ir užimti savo "deramą" vietą šiame gyvenime - visi šie komponentai nugali skambų šūkį, kuris skelbia vienintelę realią sielos transformacija į materiją. Pats gyvenimas prasideda nuo imitacijos, tuo yra paradoksalus dar tik gimęs ir vėliau gaunantis arba netenkantis etinio Žmogus vardo pavadinimą, vis dar dvikojis sutvėrimas. Pirmoji imitacijos forma, mano akimis žiūrint yra egoizmas, per šilumą savo artimam, nes meile, šį prisirišimą sunku pavadinti, nebent jūsų pačių akys skęsta vien tik meilėje ir nedaugiau, bet vargu, išauginti žmogų reikia daug daugiau. Pati meilė - išugdoma arba taip ir niekada neįdiegiama, todėl taip daug žmonių praranda minėtą etinį žmogaus vardą ir pasilieka tik su pirminiu, gyvulio pavadinimu. Toliau šis socializuotas egoizmas, veikiamas imitacijos kuria asmeninę vertę, kuri dažniausiai laikosi aukštesnių vertybių, nei yra verta iš tikrųjų, taip dar labiau užtvirtinamas šis imitacijos pobūdis, kurį nuolatos lydį mąstymo ekonomija apie kurią rašė Machas, na o jeigu pasiseka nugyventi ilgą gyvenimą, prie viso šito karnavalo galima pridėti mirties tampymą už ūsų, jausti patosą šaukiantys mirties, bet tuo pačiu skrupulingai ruoštis ateičiai, ką ir daro dauguma žilagalvių.
Išgyventi daugybę gyvenimo etapų yra naudinga dėl daugelio priežasčių, kaip pavyzdžiui; įsivaizduokite, kad sveikas ir energingas mirsite po dešimties dienų, jus turbūt skubėsite padaryti daugybe darbų kurie greičiau susiję su įvairiais malonumais, tačiau mirties nežinomybė jus šiandien nuo daugelio iš jų verčia atsisakyti, bet ar išties nemirsite po dešimties ar dar mažiau dienų, jus juk nežinote? Žinoma, būtų ir tokių individų, kurie nieko nebedarytų ar net nusižudytų išsyk sužinoję apie artėjančia mirtį, taip tarsi nugalėdami juos užvaldžiusį ir įsisąmoninta laikinumą. Kiti pultu kerštauti ar priešingai, ieškoti susitaikymo su juos supančiais ar kažkada supusiais žmonėmis. Sunku būti atviram net prieš save, kuomet užduodi sau šį klausimą - ką tokiu atveju darytum tu pats?
Iš gyvenimo norėjau visko kas geriausia, o kas nenorėjo? gal tik šiuolaikiniai biorobotai paskendę savo gadžetuose, nieko per daug netrokšta ir nesitiki. O aš ir šiandien siekiu geriausio, bet vis dar nemoku atsirinkti tarp gėrio ir blogio, todėl pasislenku į šalį susipažinęs su kažkuo neaiškiu ir sunkiai nuspėjamu dalyku, tokiu būdu matyt pasmerkdamas save išnykti šioje pilkoje masėje, tokioje pilkoje kaip Gogolio romanuose, nuolatos rizikuoju paskęsti minioje "kuri trasi apibarstyta pelenais, nes drabužiai, veidas, plaukai ir akys yra neaiškios spalvos, pilkos, lyg tos nenusakomos dienos, kai nei lyja, nei šviečia saulė, kai daiktų kontūrai pranyksta rūke". Stebėdamas kitus tuo pat metu gali apgaudinėti save, kad sugebi atsirinkti, tai kas tau naudinga ir atmesti netinkama, tačiau šią šališkumo iliuzija serga didžioji dalis nevykėlių, kurie verti tik "turgaus bobos vardo"* (užuomina į paskalų skleidėjus). Šiandien džiaugiuosi tik vienu dalyku, kad galiu rašyti, galėjau ir vakar, o kas buvo užvakar ir truputį seniau, nepamenu. Tai viskas kas man liko, baltas lapas tarp baltų sienų.


II įrašas. ĮŽANGA. APIE VISKĄ. Gyvenimo tikslas. 2017.07.17

Žmonės būdami apriboti savo vaizdiniuose, net paskutinę savo teismo dieną iš esmės suvokia neišeidami iš savo patyrimų ir vaizdinių lauko, ši patirtis t.y. šie vaizdiniai gali būti sujungti, išdalinti arba tiesiog iškreipti, bet nieko daugiau kaip pažvelgti į savo krištolinį rutulį ir ten pamatyti subjektyviąją ateitį, kuri iš esmės tėra jų praeities ir dabarties atspindys, jie negali. Ateitis tokia miglota, kad vienintelis teisingas dalykas šiose vizijose yra tik galutinis gyvenimo tikslas, nors ir dažnai pamirštas. Apskritai kalbėti apie gyvenimo tikslą, ypač kaip bendrąjį žmogiškosios paskirties šioje žemėje objektą, šiuolaikinėje visuomenėje netik vengtina, bet ir netikslinga, ką reiškia šis netikslingumas? pavyzdžiui rašant gyvenimo aprašymą potencialiam darbdaviui ir užpildžius skiltį pavadinimu "jūsų gyvenimo tikslas" galite būti nesuprastas ar net dar daugiau, palaikytas žmogumi su "diagnoze". Kyla klausimas, kam apskritai reikalinga tokia provokuojanti ir iš pirmo žvilgsnio beprasmė kategorija, kaip "gyvenimo tikslas", negi darbdavys tikisi, kad jus parašysite, jog jūsų gyvenimo tikslas yra "gerai, atsakingai ir atiduodant visas savo jėgas atlikti šį puikų darbą į kurį pretenduojate šiuo metu, o tiksliau, anot jūsų, visą savo gyvenimą"? Čia greičiau busite palaikyti paprasčiausiais pataikūnais ir nelabai protingais žmonėmis, juk išverstas kailis liudija ne tik savo gyvuliška prigimtį, bet išties yra klaikiai atstumiantis. Tiesiog ilgas ir pažodžiui suprastas klausymas, kuris nukreiptas į visišką abstrakcija, gali parodyti ne tiek jūsų sumanaus charakterio bruožus kalbant bet kokiomis temomis kiek poreikį atsiriboti nuo tikslingai nukreipto darbo, kuriame niekam nerūpi jūsų gyvenimo tikslai ir melancholiškas būdas. Tuomet - ką atsakyti į šį klausymą? bent jau aš atsakyčiau lakoniškai - kiekvienam savo... Bet ar esate susimąstę apie savo gyvenimo tikslą? beveik esu įsitikinęs, kad taip. Kiekvienas sveikas žmogus yra susimąstęs ir mąsto nuolatos apie savo paskirtį šiame gyvenime (kai kurie ir praeituose ar būsimuose) ir kaip pasakytu Albet Camus apie savižudybę, na bent jau kartą kitą, tebūnie jūsų gyvenimo "paskirtis" dalykišką, gal net "juridiškai" apibrėžta, bet čia svarbiau pats mąstymo procesas. Kaip to paties A.Camus aprašomas darbininkas kuris "diena iš dienos dirba atlikdamas tas pačias užduotis, ir jo likimas nemažiau absurdiškas. Tačiau jis būna tragiškas tik tais retais momentais, kai darbininkas tampa sąmoningas. O toliau A. Camus nurodo, kad "nėra tokios lemties, kurios nebūtų galima įveikti panieka" (231 p. Rinktiniai esė) šiuo atveju išsivaduojant iš Schopenhauerio gyvenimo kančios suvokimo, mūsų gyvenimo prasmės paieškos turėtų neapsistoti vien ties šiuo procesu, bet atrasti tą sąmoningumą, tebūnie per panieka, dėka kurios nuolatos galime keisti ir tobulinti šį prasmės supratimą, juk ir pats Schopenhaueris pažymėjo, kad gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, tebūnie ir nihilistiškai, bet neišvengiamai duotas žmogui.
Dauguma žmonių savo gyvenimo tikslą įvardina labai skirtingais pavadinimais - tai nusisekę žmones, nors jie dažniausiai panašus į mechaninių impulsu veikiamas marionetes, bet retas kvailys nėra laimingas, kiti vis dar ieško savęs ir dauguma iš jų pasmerkti, tai daryti visą likusį savo gyvenimą. Vieni trokšta turtu, kiti išminties, dar kiti utopiškai mano, kad šiuos du dalykus galima sujungti drauge, todėl nepasiekia nei vieno, nei kito. Bet pats gryniausiais, iškeliamas virš visų kitų subjektyvių gyvenimo tikslų, kuris yra neišvengiamas ir išgyvenamas ne vien kaip idėja yra Mirtis, kuri dažnai yra nenuspėjama ir nelaukiama, iš esmės galinti egzistuoti tik visų sąmoningų žmonių idėjose, o materialųjį pagrindą įgaunanti tik idėjos nebūtyje, t.y. nutraukdama idėja. Tačiau pati mirtis nėra vien idėja sunkiai randanti vietą žmogaus sąmonėje, kadangi mirtis egzistuoja visuose sąmoninguose gyvūnuose, kuriems vien psichologinis sąmonės apibrėžimas nėra taikomas. Kaip rašė dydis rašytojas A. Camus "mirties patirtis iš tikrųjų neegzistuoja, nes čia galima kalbėti tik apie kitų žmonių mirties patyrimą. Tai patirties surogatas, vaizduotės padarinys, ir todėl jis niekad mūsų visiškai neįtikins". Todėl patoso dėlei, norisi pasirašyti ryškiai ir šį užrašą iškelti aukštai, taip aukštai, kad jis pakiltu virš menamos dangaus karalystės ir būtų toks ryškus, kad pajėgtu nušviesti visų žmonių veidus, kuriuos vis dar gludina rojaus šviesa. Užrašas privalo būti įskaitomas visoms rasėms, visų amžiaus grupių ir socialinio statuso individams, kadangi jis vienintelis jungia visus žemės gyventojus. Didelėmis, šviečiančiomis, o dar geriau degančiomis arba byrančiomis kaip smiltainiai smėlio laikrodyje raidėmis, pravalo būti iškalta - Gyvenimo tikslas yra Mirtis. Šios raidės privalo byrėti kaip dykumos kopos gludinamos stipraus vėjo, tol kol numirs paskutinis žmogus, ar tol kol šis žmogus sugrįš ten iš kur atėjo, į plaukuotos beždžionės karalyste. Prie šio užrašo socialinio atsakingumo dėlei reikia prirašyti "subjektyvi" mirtis, kad koks psichopatas, kaip dažnai būna, šį skambų šūkį nesuprastu kaip sau iškelta uždavinį - įgyvendinti kuo daugiau mirčių per kuo trumpesnį laiką. Čia reikia atiduoti duoklę kapitalistiniai dvasiai, pastaroji psichopato darbą atlieka daug produktyviau ir palankiausiu būdu, o jeigu yra pykstančiu už kažkokią ten neteisybe, jam reikia priminti iš Makjevelizmo laukų atėjusį principą kurį pamėgo Hitleris "tikslas pateisina priemones". Regis štai ir prasivėrė duris į atsakymą, kurio ieškojome nuo pat pradžių, galbūt, tai tik miražas, bet gyvenimo tikslas yra kiekvienam savo, o jo siekimas pateisina priemones; bet kuomet nueini ilgą gyvenimo kelią, supranti, kad išties, deja - tai tik miražas.



III įrašas. ĮŽANGA. APIE VISKĄ. Baltas lapas tarp baltų sienų. 2017.07.27

Man patinka rašyti, kartais parašyti pavyksta gerokai daugiau, nei pasakyti, tuomet pajuntu sotumo jausmą, atrodo, kad jau viskas šią akimirką išdėstytą, todėl nėra didelio poreikio aušinti burną įvairiems plepalams, kuriuose dažniausiai neslypi jokia prasmė. Suprasdamas, jog žodžio prasmė priklauso nuo daugybės priežasčių, kaip pavyzdžiui balso tariančio šiuos žodžius, tos akimirkos nuotaikos, aplinkos ir tolimesnės perspektyvos kurią žada šie žodžiai, galų gale svarbiausia visoje šioje painiavoje yra galva kuri šiuos žodžius dėsto, todėl neverta žodelyčiams suteikti didelės reikšmės. Visai kas kitą, žodis tekste, kiekvienas žodis turi savo simbolį, o žodžių junginiai kartais net paradoksaliai šį simbolį patys iš savęs atima ir sukuria visai kitą simbolį ar reikšmę. Šie simboliai žinoma yra pasiskolinti iš aplinkos kurioje formavosi mūsų pasaulėžiūra ir dažniausiai šie simboliai mums reiškiasi labiau, nei jais norėta pasakyti. Reikšmė, net priklausanti nuo visiems bendrai suprantamų simbolių gali suteikti tokius gilius vidinius išgyvenimus, kuriuos vargiai galima perteikti žodžiais ar formaliu tekstu. Kūrybiškam tekstui nepavaldi tapyba, kuomet muzikoje esantis tekstas išaštrina šių žodžių sukeliamus pojūčius, tebūnie nukeldama juos kažkur į pasąmonę ir ten sukeldamas vaizdinius kurie nepavaldus objektyviai egzistuojančiam pasauliui tą akimirką, tačiau mūsų vidinio sąmonės ekrano niekas taip gerai neatspindi kaip tapyba. Tapyba pati savyje prisotinta minties kūniškumo, kuomet mes galime mąstyti vaizdiniais, kaip pavyzdžiui įsivaizduodami sėklą mes negalime ją apmąstyti kaip atskirą kategoriją, ši sėkla mums reiškiasi kaip konkretus vaizdinis, kuri tegalime susieti su bendra sėklų kategorija už vaizdinio ribų, bet be pačio vaizdinio mumyse tik glūdi mažyte galimybę pažinti aplinką, kuri be pojūčių, be nuolatinio judėjimo būtų nieko verta. Grįžtant prie muzikos, joje esama kitokio paradokso, kuris neliečia vaizdinio jokiais savo aspektais apart asmeninės klausytojo patirties, todėl net pati muzikos estetikos sąvoka pasiduoda tik subjektyviems aptarinėjimams. Tik jautrios meniškos sielos žmogus yra pasmerktas pajausti šias plonas vaizduotės gijas, kurios vertos sielos vardo. Kodėl pasmerktas? nes šis pasaulis sukurtas kitokiems žmonėms, tokiems pat "kaip visi", meniškos sielos individas greičiau bus išstumtas iš šios sociokultūrinės terpės, nei ras savo vietą joje. Bet dauguma tikrų menininkų tokios problemos apskritai neturėtu kamuoti, jeigu jie išties kuria vedami polėkio jausmo -  pripažinimas čia nereikalingas, nors kitą vertus - kas gali kurti tuščiu pilvu?
Nors baltas lapas numato naują pradžią, jame negalima parašyti nieko naujo, kas nebūtų įtakota ankstesniojo. Net gimęs vaikas iš esmės būdamas tas baltas lapas yra tėvų ir protėvių, jų organinės ir neorganinės patirties ir juos supusios aplinkos aranžuotojas. Nupūsdamas blakstieną nukritusią ant mamos skruosto jis sugalvoja norą, kuris priklauso ne tik jam ar jai, bet ir visai visatai. Iš čia suprantu, kad genialumas išreiškiamas kūryboje tuo pačiu metu negali man pasiūlyti nieko naujo, prie ko nebūtų prisilietęs senas vaizdinys. Tačiau didžioji dalis kūrybos ir nepretenduoja į genialumo apibrėžimą, bent jau į tą kurį suprantame, kaip sukūrimą visiškai naujo, kas nebuvo sukurta niekada iki šiol. Praktiškai visa kūryba yra vaizdinių ir garsų įkaitė ir auga ne tik su kūrėju, bet ir mus supančia aplinka. Ši kūryba ne tik atspindi aplinkos vaizdą, kaip šizofreniko galvoje gimstančių minčių srautas atspindi jo gyvenimiškąją patirtį, bet ši kūryba tuo pačiu metu yra aplinkos formuotoja, vadinasi didžiąją savo dalimi pasižymi įtakos aureole. Tai kur tas dydis pasaulio stebuklas, kurio taip ieško jautrios sielos intelektualai? nekalbu apie įvairius aiškiaregius, kerėtojus ar kitokio sintetinio stebuklo įkaitus, jie savo stebuklą jau sukūrė, o veikiau įtikino save juo disponuojantys, čia daug svarbesni savo sielos analitikai, kurių išvadose apie aplinkinį pasaulį neapsieinama be metafizikos, be to jausmo kuris yra visai šalia mūsų ir tuo pačiu metu yra galutinai nesuvokiamas, todėl galutinai neapsprendžiamas sąmoningame lygyje, tai yra mano baltas lapas...


IV įrašas. SUNKI ĮŽANGA Į PRADŽIĄ. Regresija.

Pastarosios savaitės buvo sunkios, tai buvo dienos ir naktys per kurias grįžau į praeitį, o tiksliau į laikotarpį kurį, net savo sapnuose dar kartą bijojau išgyventi labiausiai. Praeitis visuomet su manimi, tokios jau tos žmogiškosios būtybės, visai kaip ištikimi savo šeimininkui šunys, esame ištikimi savo praeičiai, kad ir kaip kartais trokštame jos atsikratyti, apsimesti išgyvenantys tik dabarties ir planuojantys tik ateities įvykius, neišvengiamai po savęs paliekame praeities pėdsakus, giliai išspaustus mūsų sąmonėje, o kartais, net su gyvomis, bet pūvančiomis žaizdomis. Kuomet vienus praeitis augina dabarčiai, nes apie ateitį man būtų per drąsu kalbėti, tuo metu kitus praeitis tik slegia nepakeliamu akmeniu, tiesiog smege žemyn, prie dugno. Vėl atsidūriau tarp baltų sienų. Šios sienos visai ne tokios baltos kaip galima išvysti filmuose ar perskaityti įtraukiančiuose romanuose ir užpildyti savo vaizduotę spalvingais vaizdiniais, gal net kartai viliojančiais savo gilia melancholija. Šias sienas jau seniai ir monotoniškai skalauja pilkas sielų kartėlis. Sielų, kurios prarado savo kūną ir negali iš čia ištrūkti, ne tai, kad mirtis čia lankosi dažniau, nei kitur, visai ne, mirtis čia tokia pat natūrali kaip visame žmogaus gyvenime, gal net laimingesnė, nes nėra tokia sąmoninga. Tiesiog šios neramios sielos negalėdamos iš čia ištrūkti ir vis atsimušdamos į baltas sienas, apimtos nevilties apsėda kiekvieną naujai atvykstantį, neramų, naują savo sielos ieškotoją. O aš, privertas, tai stebėti, o kas man belieka, mano pačio siela nuolatos mėgina ištrūkti, bet taip pat atsitrenkia į šį baltą lapą iš kuri nėra išeities. Gyvas iš čia neištrūksi, visai kas kitą, jeigu vertini tik fizinę gyvybės formą, kai kurie išeina drąsesni ir žvalesni, nei atėjo ar buvo atvesdinti, o kiti, tie kaulų ir odos kratiniai, jau nepanašūs į gyvuosius, jų blankiai pilkos akys dvelkia tokia tuštuma, kuri pajėgi įtraukti į savo bedugnę kiekvieną panorėjusi ten pasinerti. Gal ir mano likimas susijęs su tokiomis akimis, o gal tai tiesiog smalsumas, siekis atsiriboti nuo išgalvotų normų ir primestu svetimų dogmų, kažkoks ligotai maištingas charakterio bruožas, o gal azartinis žaidimas ir tiek.
Gebėjimas sėdėti ir nieko neveikti yra smergtina gyvo organizmo būtis, todėl buvau baudžiamas vidinės savigraužos dėl tokio savo bejėgiškumo, tačiau pakilti ir susiimti dėl šitokios savo padėties - negalėjau. Pavydėjau toms masėms darbininkų, kurie beveik niekada nesuvokia savo liūdno likimo. Pastarieji panašūs į cirke išnaudojamus gyvūnus. Jų akys tokios pat liūdnos, pavargusios ir blankios, tačiau jie gyvena laukimu, ne, ne mirties laukimu kuris būdingas jautrios sielos melancholikams, nuskaidrinantis pastarųjų laiką tik savigraužosi ir kančios spalvomis, o pramogos laukimu, kuomet gali pavalgyti ir pailsėti nuslopinus paskutinės savimonės trupinius.
Aš gulėjau keturvietėje palatoje, vadinasi nebuvau toks pavojingas aplinkiniams kaip man pačiam tuomet atrodė, taip pat nebuvau vienišas beveik sausakimšame beprotnamyje. Išties, dažniausiai gulėdavau arba sėdėdavau ant plačios medinės, nuo baltų dažų sutrūkinėjusios palangės, sėdėdavau sukryžiavęs kojas arba gulėdavau ant vieno šono, pasirėmęs ranka galvą, veidą įremdavau į stiklą, tuomet nuo gilaus kvėpavimo ant stiklo gimdavo rasos lašeliai, kurie iškreipdavo vaizdą į ligoninės kiemą. Šis vaizdas tą kart atrodydavo daug malonesnis, nes viską matydavau per savo sukurtą rūką, tuomet visa ši realybė atrodė lyg sapnas. Sapnas iš kurio ne visada norėjosi sugrįžti, galbūt dėl baimės prarasti saugumo jausmą kurį galėjo suteikti tik ši pasyvi mano būsena. Žinojau, kad sėdint ar gulint ant šios medinės palangės, nusisukus nuo viso pasaulio, man nieko negali nutikti, bet kartu, tuo pat metu senkantis laikas, kaip smėlio smilteles tekėjo man tarp pirštų. Supratau, jog laikas, tai objektyvi tiesa ir visai nesvarbu kaip ją vertinsiu aš, mano gyvenimas eina prie pabaigos, o aš bejėgiškai sėdžiu ir nieko nedarau, egoistiškai atmesdamas šią trumpa akimirka. Tačiau buvo ir kita šios bejėgiškos mano būklės pusė, bejėgiškos būklės vadinu, todėl, kad kuomet esi įgalus keisti savo gyvenimą, bet to nedarai, esi bejėgis, beprasmis niekšas, kuris didžiausią ir vienintelę dovaną paverčia niekais, tokioje būklėje gyvena dauguma žmonijos ir yra tokia pat bejėgė, bet tuo pat metu pasmerkta suvokti šį savo bejėgiškumą, kitą šios mano būklės pusė buvo - nuolat išgyvenamas savo asmenybės kultas. Negana to, kad visas man kylančias idėjas išgyvendavau dar neužsimezgus realiai jų transformacijai į materialią būklę, skubėdavau jas atmesti, kaip persisotinės mėsos šuo atsisako ėsti koše, panašiai atsitikdavo ir su svetimų gyvenimų istorijomis. Kitų žmonių gyvenimų istorijos mane žavėjo savo spalvingumu, bet tuo pat metu galima sakyti juokino dėl savo nusakomos pabaigos. Bet koks mėginimas šį gyvenimą paversti bent šiek tiek pakenčiamu galutiniame savo taške baigdavosi dar didesniu nusivylimu, šie visiems mums būdingi mėginimai visuomet pasmerkti pražūčiai, nors laiminga akimirka apgaulinga, kaip busimam narkomanui pirmoji narkotikų dozė.
Visuose žmonių gyvenimo istorijose galėjau išgyventi dalele savęs, todėl ir vadinau šį mazochistinį užsiėmimą asmenybės kultu. Išties, kiekviena nauja istorija kažkurią savo dalimi panaši į ankstesniąją, viskas apie tą patį, apie poreikį dominuoti, kitaip tariant išreikšti save ar jei norite, atrasti save, toje vietoje kur jaustumeisi patenkinęs šį poreikį, neką mažiau svarbūs poreikiai ėsti ir daugintis, tik jie visuomet būna aranžuoti įvairiomis spalvingomis detalėmis. Visi šie poreikiai įsišaknija žmogaus, kaip gyvūno dermėje, o žmogaus kaip kūrėjo užduotis, šiems poreikiams atrasti naujus rūbus, tas spalvingas detales. Kaip tik poreikis dominuoti, buvo išpildomas su kaupu, kuomet galėjau klausyti sėkmingų ir nevisai nusisekusių žmonių istorijų, juk jie visi jau buvo žlugę, šiuo atveju aš jaučiausi ne dievo rankose, o dievu, ar tas kuris miršta paskutinis arba gyvena po visų kitų mirusių yra dievas?
Kaip priėjau prie daugybės sulaužytų gyvenimų istorijų ligoninėje jums čia verčiau nepasakosiu, tai netokios reikšmingos detalės, tiesiog jau buvau minėjęs, kad nebuvau laikomas pavojingu, o tokių čia dauguma, mes tiesiog izoliuoti nuo aplinkinio pasaulio savo noru, dėl savo nesugebėjimo prisitaikyti, kartais dėl naivaus kvailumo, o kartais dėl nepakeliamos pasaulio tuštumos kuri slegia sunkiau, nei bet kokia fizinė negalia. Gyvenimas čia taip pat slenka, tik šie poslinkiai, kaip mėgstama sakyti teka kita vaga, dažnai beprasme, o kitą vertus už beprotnamio lango tiek daug beprasmybės, kad nušvitimo momentais pamiršti kuri siena yra beprotnamio pusėje. Svarbiausia, kad kartais galėjau nulipti nuo savo palangės ir eiti pasižmonėti. Čia niekada neatvykdavo sterilus, neįdomūs žmonės, jeigu atvykėliai nekalbėdavo, tai nereiškė, kad jie neturi ką pasakyti, tiesiog jie vengė banalių bendravimo šablonų ar negalėjo kalbėti dėl objektyvių priežasčių, pastarąsias greitai ištaisydavo atsakingi sielos lygų budeliai, kartais ištaisydavo taip, kad šiems maloni šypsena sukelta paprasčiausio marazmo išlikdavo iki gyvenimo galo, bet juk jie nepykdavo dėl tokio savo likimo, tebūnie nuspręsto kitų rankomis, vadinasi viskas gerai.
Ligoninės darbuotojai stebėdavosi tokio mano smalsumo, dažnai klausdavo, kodėl tardau pacientus, gal pavydėjo mano susidomėjimo, įkvėpimo, o gal ruošėsi naujiems eksperimentams, bet didelio barjero savo pomėgyje nejutau. Jaučiausi naudingas, mano vertė tarsi prilygo tam psichologui ar net dievui, kuris ant savo pečių prisiima nešti kitų kartėlį, tačiau jokios atsakomybės nebuvo, todėl lengvabūdiškai galėjau domėtis visomis į galvą šovusiomis temomis, man tai leido bepročio statusas. Kartais naudingas mūsų atsakomybės vengiančioje visuomenėje. Kartais pasiklysdavau žmonių istorijose, negalėjau deramai atsirinkti, kurios yra mano, o kurios svetimos, bet perleistos per mane, bet koks galų gale skirtumas, viskas kas susiję su mūsų patirtimi yra mūsų kūrybinės asmenybės pagrindas. Pasisotinęs gyvenimo spalvų, galėjau toliau gulėti ant senos, medinės palangės, kuri tuomet atrodė puri ir lengva, galėjau apmąstyti veidus ir jų likimus juk pastarieji siekė tūkstančius metų istorijos, kitaip jie nebūtų tapę tokie spalvingi ir įtraukiantys, be sterilumo ir perdėtos mechanikos. Aišku, kartais atvykstančius didvyrius ir niekšus pavykdavo paremontuoti, na tiksliau vėliai paversti inertinės masės dalimi, bet vis tiek jie likdavo kitokie, tarsi su štampu savo nuopelnų kortelėje ir žaizda sieloje, kuri dažniausiai sutrikdydavo visiems mums būdingą siekį pažvelgti ten tolyn, už horizonto. Štai toks aš, ir tokie žmonių likimai šiuose užrašuose.
Po šios įžangos turite pilną teisę paklausti - apie kokius likimus tu kabi? Apie savo ir kitų neramių sielų ligoninės lankytojų veidus, netrukus jums papasakosiu.





...ruošiama...





"Laiškai sielos analitikui" ištrauka iš 50 -ies laiškų juodraščio.


Kartais mirtininkui leidžiama surūkyti paskutinę cigaretę, o šiuolaikiniam jaunimui - narkotikų dozę.


2016.08.19


SKELBIMAS

Dėmesio, dėmesio visi kviečiami masinei debilizacijai! Jeigu vis dar save laikote nepritapėliu, gyvenančiu vulgarioje ir tuo pat metu pilkoje visuomenėje su daugybe kompleksų, beprasmio išdidumo ir nuolat kurstomos agresija - esate kviečiami nedelsiant prisijungti prie šio sparčiai besivystančio proceso (masinės debelizacijos). Neapgaudinėkite savęs ir neieškokite išeities kelių - tai beprasmiška. Žinoma galite prisijungti prie daugybės kitų kurie mūsų šalyje tiesiog suvedė sąskaitas su savo gyvenimu, tačiau atminkite šios mirtys, tai tik meilės Sau, kuri kartais svaigina stipriau už alkoholį - pasekmė. Jūsų reikalas ne meilė, ne tiesa ir net ne šypsena kuri nieko nekainuoja, šypsotis žinoma galite, bet tai turėtu būti vaikiška šypsena ant suaugusio žmogaus veido - tokia dirbtina povyza, slepianti baimę ir trokštanti parodyti savo išdidumą. Atminkite jūsų tikslas net ne p i n i g a i! Jums tereikia sudaryti įspūdį, kad esate laimingas žmogus! Atminkite laimė ilgai tęstis negali, bet laimės įvaizdį jus galite sukurti visada. Būkite kūrybingi ir išvaizdūs, nešiokite madingus rūbus, avėkite ryškią avalynę, vairuokite prabangų automobilį, fotografuokitės visada ir visur, kur jaučiate, kad tai gali Patikti kitiems, dalinkitės savimi ir būkite laimingi. Išauš diena kuomet tapsite galingos viską ryjančios įmonės vadovu, elitine prostitute ar net šalies prezidentu... Tik tuomet Jūsų orumas Jus pakels į aukštybes...




K
ITAIP...


 Ištrauka iš "Sielos užrašai "kitaip"" juodraščio.
Joomla templates by a4joomla