05-11-2019

KU Sveikatos tyrimų ir inovacijų mokslo centro specialistas Andrejus Larionovas Maskvoje susitiko su vienu garsiausių šių dienų Rusijos mokslininku profesoriumi Sergeju Saveljevu. 

Profesorius S. Saveljevas yra evoliucionistas, paleoneurologas, biologijos mokslų daktaras, Rusijos mokslų akademijos Žmogaus morfologijos instituto Nervų sistemos laboratorijos vadovas. Profesorius garsėja pažangiomis idėjomis ir darbais žmogaus smegenų tyrimų srityje.

Susitikimo metu buvo aptartas tolimesnis bendradarbiavimas ir galimybės lietuvių kalba išleisti profesoriaus S. Saveljevo mokslo darbus.


ve.lt

 

Kapitonai dovanų gavo du paveikslus

Kapitonai dovanų gavo du paveikslus nuotrauka, foto

DOVANA. Jūrų kapitonų asociacijos pirmininko Juozo Liepuoniaus rankose vienas iš Levo Larionovo anūko Andrejaus Larionovo (dešinėje) dovanotų paveikslų „Kanarų salynas“.

© Dalios BIKAUSKAITĖS nuotr.

 

Artėja Kalėdos, metas daryti gerus darbus. Praėjusį penktadienį Jūrų kapitonų asociacijos nariai buvo maloniai nustebinti - kapitono Levo Larionovo anūkas Andrejus Larionovas padovanojo jiems du seneliui priklausiusius paveikslus.

L. Larionovas gimė 1931 metų spalio 25 d. Tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), išgyveno blokadą, vėliau su tėvu, karinio orkestro vadovu, atvyko į Klaipėdą, čia baigė Jūreivystės mokyklą. Nuo 1956 m. dirbo kapitonu vidutiniuose ir didžiuosiuose žvejybos traleriuose. Buvo apdovanotas „Darbo raudonosios vėliavos“ ordinu, medaliu už Rumunijos krovininio laivo „Dembovica“ išgelbėjimą jūroje. Las Palme ir Kuboje vadovavo laivų remonto bazėms. Po sunkios ligos mirė 2008 metų vasario 28 d.

Deja, apie tuos paveikslus nutapiusį dailininką A. Larionovas nieko nežino. Jie buvo nutapyti prie Las Palmo krantų prieš 40 metų ir padovanoti jo seneliui.

„Jie kabėjo senelio namų svetainėje nuo tada, kiek save atsimenu. Išėjęs į pensiją jis labai išgyveno, kad negalėjo išplaukti į jūrą, labai jos ilgėjosi, todėl šie paveikslai buvo jūros ir krantų panoramos, atsiveriančios žvelgiant nuo laivo denio, prisiminimų iliustracija, simbolis. Esu tvirtai įsitikinęs, kad senelis būtų norėjęs, jog šie paveikslai atitektų būtent jums, būtų matomi tų žmonių, kuriems jūra buvo ir yra ne pramoga, bet gyvenimo būdas. Kokia jų meninė vertė, man sunku pasakyti, bet šiuo atveju, manau, svarbiausia buvo emocija, kurią jaučia jūrininkai būdami ant laivo denio ir žiūrėdami į krantą„, - kalbėjo A. Larionovas.

„Visai nesvarbu, kokios meninės vertės tie paveikslai. Labai malonu, kad Larionovo anūkas sugalvojo juos padovanoti mums“, - sakė kapitonas Bronius Bikulčius.

„Laivo įgula labai jį gerbė“

Savo knygoje „Ko bangos nenuplovė. Laivo bocmano prisiminimai“ Rimantas Ragaišis taip rašo apie laivo „Kapitonas A. Oja“ kapitoną L. Larionovą: „Taktiškas, kultūringas, ramaus būdo žmogus. Neteko girdėti, kad kada nors šauktų ant jūreivių. Laivo įgula labai jį gerbė.“

Reklama

 

Kapitonui B. Bikulčiui, kuriam teko daug girdėti apie L. Larionovą, susidarė įspūdis, kad jis buvo tikras aristokratas.

JŪRA. Šis paveikslas, dovanotas kapitonui Levui Larionovui, primindavo jam jūrą, kai pats jau nebegalėjo į ją plaukti.

Kapitonas Valentinas Ševerdovas prisiminė, kad laive, kuriame jis dirbo Arktikoje, kilo gaisras. Po to visi laivo karininkai buvo nubausti, jiems teko padėti diplomus, jie prarado darbą - negalėjo būti nei jūreiviais, nei šturmanais, nei kapitonais. Jis jau norėjo darbintis karo laivyne ir vykti į Kronštatą, bet sutiko L. Larionovą. Šis pasiėmė jį į Kubą pusei metų. Įdarbino jūreiviu ir įspėjo, kad turės budėti kaip šturmanas. „Puikus, unikalus buvo žmogus: ramus, atjautus. Trūksta žodžių jį vertinti kaip kapitoną. Šturmanai jį gerbė. Pas jį patekti dirbti buvo kaip apdovanojimas“, - sakė V. Ševerdovas, Klaipėdoje su juo gyvenęs kaimynystėje.

Kapitonas Petras Parutis su L. Larionovu ne tik gyveno viename name, bet ir dirbo su juo viename laive kapitono vyresniuoju padėjėju. „Tokių įspūdingų žmonių kaip Larionovas daugiau laivyne nesutikau“, - sakė jis.

„Su kuo tik kalbėjau, visi apie L. Larionovą atsiliepė kaip apie garbingą jūrų kapitoną, inteligentišką ir padorų žmogų, draugišką ir geranorišką„, - reziumavo Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas kapitonas Juozas Liepuonius.

 


 400 metrų - 400 butelių

2015-11-16, 14:42

Andrejus LARIONOVAS

400 metrų - 400 butelių nuotrauka, foto

 

Iš greta Klaipėdos miesto esančios gyvenvietės Liepų gatve ne kartą teko važiuoti dviračiu į netoliese įsikūrusią sporto aikštelę. Geras dviračių takas dar labiau motyvuoja dviratį rinktis kaip alternatyvią transporto priemonę, tačiau tai,  ką tenka matyti vos kilometro kelio atkarpoje, nustebintų net labiausiai patyrusį kiemsargį. Abi dviračių tako puses supa ne gėlės ar net ne koks purvynas, bet žalesni už įprastinę veją alkoholio surogato buteliai, kurių pavadinimams buvo pasitelkta aukščiausio lygio kūryba ir ironija.

Suprantu, kad šio pigiausio vyno tarą čia palieka ne šalia esančios Klaipėdos valstybinės kolegijos studentai ar taku važiuojantys dviratininkai, bet šalia miesto centro esantį gamtos kampelį pamėgę asmenys, kurie, galima sakyti, jau „įveikė“ tą mistinę saikingo alkoholio vartojimo ribą, beje kuris vis dar propaguojama kaip alkoholio vartojimo kultūra.

Kaip suprantu, šis dviračių takas vienija dvi savivaldybes, Klaipėdos miesto ir Klaipėdos rajono. Nežinau, kas kasmet čia pjauna veją, bet tikrai žinau, kad šiukšlyno niekas jau seniai netvarko.

Nusprendęs imtis asmeninės iniciatyvos ir apsiginklavęs talpiais šiukšlių maišais, nukeliavau surinkti taros, kurios, deja, nesuperka jokios supirktuvės. Per beveik dvi valandas pavyko surinkti dešimt tokių maišų ir suskaičiuoti, kad surinkau maždaug keturis šimtus alaus ir vyno butelių.

Tokiais atvejais pasidaro aišku, kodėl Lietuva pirmauja pagal išgertą alkoholį Europoje. Reikia prisipažinti, kad sąžiningai išvalyti kelio nepavyko, bet kitąmet, kai bus šviežiai nupjauta žolė, gal atsiras daugiau klaipėdiečių, norinčių prisidėti prie savo miesto švaros, o gal šį darbą atliks tie, kam tai priklauso atlikti...


 Alkoholį kvietė keisti į sportą

Alkoholį kvietė keisti į sportą nuotrauka, foto

 © Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Šeštadienį prie paminklo „Arka“ praeivių dėmesį traukė pastatytas skersinis, ant kurio praeiviai buvo kviečiami padaryti kuo daugiau prisitraukimų. Kartu miestelėnai buvo raginami atsisakyti svaigalų.

VšĮ „Tautos blaivybės fondas“ taip kvietė klaipėdiečius propaguoti sportą ir nevartoti alkoholio. Renginiu blaivybei ir sportui propaguoti „Tautos blaivybės fondo“ vadovas Andrejus Larionovas tikėjosi paskatinti uostamiesčio gyventojus susimąstyti apie alkoholio daromą žalą, pakviesti juos keisti savo gyvenimo būdą, daugiau dėmesio skirti sportui.

Renginio iniciatoriai dalyvauti renginyje kvietė ir 29 Klaipėdos mokyklų moksleivius,tačiau tik dviejų mokyklų atstovai žadėjo šį kvietimą perduoti klasėms, o šeštadienį moksleivių akcijoje apskritai nesulaukta.

Visi norintys galėjo pasirašyti kuriamoje Blaivybės knygoje, taip pasižadėdami savo ir artimųjų gerovei nevartoti svaiginančių medžiagų: alkoholio, narkotikų, taip pat - ir rūkalų. Per maždaug valandą knygoje pasirašė apie dešimt žmonių, iš viso – 28 žmonės, prisitraukimus (nuo 1 iki 41) prie skersinio už blaivią Lietuvą darė 12 žmonių.

“Dalyvių nebuvo daug, bet ir oras nepalankus tokiai akcijai. Pasidalinome kontaktais, aktyvūs klaipėdiečiai pažadėjo prisijungti prie sporto užsiėmimų, į kuriuos pradėsime kviesti jau šį mėnesį”, - sakė A. Larionovas.

Fondo atstovų teigimu, tai buvo pirmasis iš daugelio planuojamų visoje Lietuvoje nekomercinių tokio pobūdžio renginių.

A. Larionovas taip pat pažymėjo, kad, jo nuomone, viena didžiausių alkoholizmo formavimosi priežasčių – saikingo gėrimo propagavimas.

“Pastarosiomis dienomis masinio informavimo priemonės intensyviai kalba apie galimybę grąžinti priverstinį gydymą alkoholikams ir kitus su vartojimų susijusius draudimus, tačiau tęsiamas smegenų plovimas apie saikingą vartojimą, ypač jaunimui. Taip tęsiamas senosios „kultūros“ žvyrkelis. Tęsiamos senosios “tradicijos”, kurios, kaip matome, prie nieko gero neprivedė, bet kurias turime galimybę sustabdyti”, - teigė A. Larionovas.

Pasak jo, retas alkoholikas nusprendė būti šios „profesijos“ atstovu, didžioji dalis žmonių formuojama aplinkos, todėl viskas priklauso nuo tos nedidelės grupės valdininkų kurie atsakingi už tai ką jie sugebės įdiegti likusiems. Vyras pažymėjo, kad nors kasdiem matoma, kokių pasekmių turi alkoholio vartojimas, trūksta kontrolės.

“Aš nesiūlau grąžinti sauso įstatymo, aš tik svajoju apie tokią Lietuvą, kurioje pirkti ir vartoti alkoholi būtų gėda ir neatsakinga, pardavimas taip pat būtų ribojimas maksimaliai - tai svarbiausias “Tautos blaivybės fondo” tikslas, kuris formuos naujas pažiūras ateinančioms kartoms, - dėstė A. Larionovas. - Mes žmones kviečiame vienytis, rinktis sportą, turiningą laisvalaikį be kažkokios mistinės saikingos ribos. Kol kas lieka tik pasidžiaugti, kad gatvėse automobilių greitį riboja kelių ženklai ir kitos priemonės, o ne paliekama laisva valia rinktis „saikingą“ greitį vairuotojų nuožiūra.”

 
 

Nuotraukų galerija dienraštyje.

 


Liepojos neįgaliųjų pavyzdys: viskas įmanoma

Andrejus LARIONOVAS

Liepojos neįgaliųjų pavyzdys: viskas įmanoma nuotrauka, foto

ŽEMĖLAPIAI - pritaikyti skaityti pirštais. T. y. be įprastos mums vaizdinės / informacinės medžiagos yra Brailio raštas, patys žemėlapiai ir jo nurodomieji ženklai yra pagaminti reljefiniu būdu (pritaikyti skaityti pirštais), kad galima būtų apčiuopti kiekvieną kryptį ir visą žemėlapio planą.

© Andrejaus LARIONIOVO nuotr.

Neseniai teko lankytis Liepojoje, kuri šiuo metu yra vienas labiausiai pritaikytų miestų neįgaliesiems Europoje.

Liepojos miestas yra pripažintas palankiausiu neįgaliųjų turizmui Europoje. Kažkada (ir dabar) dauguma Europos šalių aplinkos pritaikymo patirties galėjo pasisemti Norvegijoje, o dabar patys norvegai nevengia atvykti į Liepoją.

Tokiems pokyčiams atsirasti neužtenka vien piniginių lėšų, todėl dauguma Liepojos ir visos Latvijos neįgaliųjų dėkoja šių pokyčių iniciatoriui Mariui Ceiruliui - Liepojos neregių bendrijos vadovui ir visai šio žmogaus bendraminčių bei bendradarbių komandai.

Keli kabinetai virto centru

Maris atvirauja, kad jaunystėje jam mažai rūpėjo neįgaliųjų problemos, kol negalia nepalietė jo paties - būdamas 25 metų jis pateko į autoįvykį, kurio metu dūžtančio priekinio automobilio stiklo šukės, patekusios į akis, iš karto ir negrįžtamai sužalojo regėjimą taip, jog Maris dabar mato tik kairiąja akimi ir tik šviesą bei spalvų kontrastus.

Tada jis pradėjo domėtis, kaip galima palengvinti regėjimo negalią turinčių žmonių judėjimą gimtojo miesto gatvėmis, naudojimąsi viešuoju transportu, viešaisiais tualetais arba kaip neįgalusis galėtų praleisti laiką pajūryje be pagalbos iš šalies. Sekdamas norvegų pavyzdžiais jis įkūrė aklųjų bendriją, o ir patys norvegai, matydami Mario entuziazmą, silpnaregiui pasiūlė atsakingą postą Norvegijos neįgaliųjų integracijos gerinimo centre. Tačiau jis atsisakė šio pasiūlymo, nes nenorėjo lengviausio kelio, kai viskas jau padaryta, skirtingai nei Liepojoje, kur neįgalūs žmonės sėdėjo užsidarę namuose, nes jų judėjimo galimybės buvo labai ribotos.

BOTANIKOS SODAS - pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant, viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

Dabar M. Ceirulio vadovaujama neregių bendrija Liepojoje išsiplėtė, sustiprėjo ir savo patirtimi dalinasi su daugelio šalių neįgaliųjų organizacijų atstovais, pabūti tarp jų sėkmė nusišypsojo ir man.

Maris neslepia, kad pradžia buvo sunki - Liepojos savivaldybė anuomet skyrė kelis kabinetus neregių ir silpnaregių susitikimams dideliame keturių aukštų pastate, esančiame netoli centro. Kai šiame pastate lankėmės mes, aklųjų bendrija jau drąsiai gali vadintis įvairios veiklos bei mokymų centru neįgaliesiems, kuris jau užima du to paties pastato aukštus.

„Didėja neįgaliųjų draugijos narių ratas ir poreikiai, pradėjome vykdyti užimtumo, terapijos programas, mokymus, poreikis plėstis buvo neišvengiamas“, - pasakojo Maris.

Pirmasis aukštas dar įrenginėjamas, bet čia jau seniai veikia sporto salė, buitinės technikos pritaikymo neįgaliesiems dirbtuvės, keletas kabinetų yra skirti brandžiame amžiuje regėjimą praradusių žmonių mokymams, taip pat čia veikia odos apdirbimo, vytelių pynimo ir floristikos amatų mokymų klasės.

 

BUTAI. Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats, be kitų pagalbos.

Antras organizacijos aukštas nustebino dar labiau - jau koridoriai nėra įprasti reginčiajam, visas sienas supa turėklai, durų rankenų aukščio lygyje - specialios lentelės, aprašančios artimiausio kabineto paskirtį Brailio raštu, prie laiptinės sumontuota didelė skelbimų lenta, kurioje tuo pačiu raštu aprašyti bendrijos įstatai, artimiausi renginiai, užsiėmimų programos.

Prie kiekvieno kabineto yra ir reginčiajam įprastos lentelės su užrašais ir paveikslėliais, nurodančiais kabineto paskirtį. Jose išlaikytas optimalus spalvų kontrastas silpnaregiui. Visos raidės ir paveikslėliai taip pat yra iškilusios tam, kad jas galima būtų apčiuopti. Tai reikalinga ne tik neregių smalsumui patenkinti, bet ir būtina žmonėms, regėjimą praradusiems brandžiame amžiuje ir nemokantiems skaityti Brailio raštu. Paveikslėliai taip pat palengvina orientavimąsi protinę negalią turintiems žmonėms.

Lankėmės muzikos terapijos kabinete, kuriame neįgalieji gali išbandyti pianiną ir daugelį kitų muzikos instrumentų, visus užsiėmimus veda kvalifikuoti mokytojai. Lankėmės aktų salėje, kur mums neregys jaunas vaikinas atliko puikų kūrinį fortepijonu. Maris aprodė kabinetą, skirtą tikintiems žmonėms pasimelsti. Informatikos kabinete neregiai aprodė kompiuterinę įrangą, skirtą akliesiems.

PAPLŪDIMYJE - keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Šalia silpnaregių ir aklų žmonių centro Maris įkūrė keletą atskirų butų daugiabučiame name, skirtų neįgaliesiems apgyvendinti. Neįgaliuosius prie namo pasitinka puikus pandusas, kurį be vargo vežimėlyje esantis žmogus gali įveikti pats be kitų pagalbos. Išskirtinė ir pati buto aplinka - savo spalvomis skirtomis silpnaregiams (kontrastas) ir buitine technika, patogia vežimėlyje sėdinčiam bei aklam žmogui naudoti savarankiškai.

Kaip atrodo neįgaliųjų paplūdimys?

Liepoja, kaip ir Klaipėda, yra uostamiestis, todėl turi savo pajūrio zoną. Neįgalieji, kaip ir dauguma sveikųjų, taip pat nori lankytis paplūdimyje, naudotis visais šio poilsio teikiamais malonumais. Pačiame Liepojos centre esančio parko pašonėje įsikūręs turbūt vienintelis toks tarp Baltijos šalių paplūdimys neįgaliesiems. Verta prisiminti, kad Klaipėdoje taip pat vienas iš paplūdimių pažymėtas neįgaliesiems skirtu ženklu, bet ironiška, kad net pats ženklas nėra toks matomas, koks turi būti tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems, jau nekalbant apie patį paplūdimio prieinamumą žmonėms su „ratukais“.

Liepojoje jau kita situacija, parke kelią į paplūdimį „rodo“ (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms, žemėlapiai pritaikyti skaityti pirštais, t. y. be įprastos mums vaizdinės/informacinės medžiagos, yra Brailio raštas, patys žemėlapiai ir jo nurodomieji ženklai yra pagaminti reljefiniu būdu (pritaikyti skaityti pirštais), kad galima būtų apčiuopti kiekvieną kryptį ir visą žemėlapio planą. Tai sužadina vietovės įsivaizdavimą ir palengvina orientavimąsi.

ŠALIGATVIAI. Kelią į paplūdimį „rodo“ (kaip ir didžiojoje miesto dalyje) specialiai nutiesti šaligatviai regėjimo negalią turintiems žmonėms.

Maris iki paplūdimio mus lydėjo drąsiai - aplinkiniams nesukeltų abejonių, kad šis žmogus praktiškai nieko nemato. Jis visuomet ėjo šaligatvyje nutiesta juosta, skirta neregiams.

Liepojos neįgaliųjų paplūdimyje Maris supažindino su Igoriu, prižiūrinčiu šią poilsio zoną ir atsakingu už neįgaliųjų saugumą paplūdimyje. Jo darbo vieta - naujos statybos pastatas ant jūros kranto. Jame - nuo tualetų, praustuvų su reguliuojamu aukščiu, sensoriniu muilo dozatoriu iki dušo kabinos, pagalbos signalizacijos, spec. stalų, skirtų persirengti neįgaliajam ,ar daiktų saugojimo spintų. Visa aplinka pritaikyta maksimaliai ne tik vežimėlyje sėdinčiam, bet ir neregiui ar silpnaregiui - sensorinis apšvietimas ir Brailio rašto, instrukcijos nurodo kaip lengviau orientuotis aplinkoje, nepamiršta ir mamyčių su mažais vaikais - čia taip pat yra patogių stalų vaikams pervystyti.

Lauke stovi keliolika skirtingo tipo neįgaliųjų vežimėlių, atitinkančių skirtingos negalios lygį turinčių žmonių poreikius.

Netrukus Igoris su pasididžiavimu iš administracinių patalpų atsinešė įdomų įrenginį, panašų į greitosios med. pagalbos lagaminą bent jau savo spalva ir forma. Igoris iš karto pasakė, kad šis įrenginys vienetinis ir yra skirtas akliesiems bei silpnaregiams orientuotis vandenyje, o tiksliau - nustatyti kryptį kranto link. Mobilus lagaminas - tai stiprų signalą skleidžianti sirena su saulės baterija ir aktyvuojama paspaudus užsegamą mygtuką, panašų į rankinį laikrodį, kurį neregys užsisega prieš eidamas maudytis. Signalas - tai orientyras, kur yra lagaminas (krantas). Signalas taip pat gali būti kaip orientyras nustatant atstumą nuo kranto, kad neplauktum per toli.

Neįgaliesiems - visas ūkis

Mūsų ekskursijos vadovas pasiūlė apžiūrėti ir dar vieną savo projektą neįgaliesiems - nuvykti į apie 25 km nuo Liepojos esantį užmiesčio ūkį.

Naujais sodinukais apsodintoje sodyboje senas namas virsta moderniai įrengtu pastatu su kaimiškos architektūros elementais išorėje. Šis pastatas - tai neįgaliųjų apgyvendinimo vieta. 13 ha žemės plotai aplink - tai darbo, poilsio ir reabilitacijos zona. 1,5 ha ploto užimančiame miške taip pat planuojamos poilsiui skirtos zonos.

Jau dabar veikia botanikos sodas, pilnas kvapų ir galimybių su augalais susipažinti iš arčiau juos liečiant viskas pasodinta taip, kad būtų prieinama aklam ir vežimėlyje esančiam žmogui.

 Neįgalieji mūsų apsilankymo dieną dalyvavo bulviakasyje, kiti dirbo prie namo statybos, treti ilsėjosi pavėsinėje.

Artimiausiuose Mario planuose - sodyboje įrengti 1 000 kv. m tvenkinį, skirtą poilsiui ir pramoginei žvejybai, vasarnamius neįgaliųjų šeimos narių apgyvendinimui bei žiemos sodą.

Būdamas su Latvijos neįgaliaisiais supratau, kad viskas yra įmanoma. Atrodo, jog žmogus, turintis tokią negalią kaip Maris, turėtų sunkiai tvarkytis su savosiomis problemomis, bet jis sugeba ne tik įkvėpti, bet ir pakeisti daugelio kitų neįgaliųjų gyvenimus į gera.


vz24

Lietuvą garsinančiam neįgaliajam - akmens amžiaus sąlygosnuotraukos

 
2011 gruodžio mėn. 21 d.

Lietuvą pasaulinėse neįgaliųjų fitneso (kūno rengybos) varžybose garsinantis klaipėdietis Karolis Stončius jau kelerius metus varsto Klaipėdos valdininkų duris prašydamas sudaryti bent minimalias sąlygas normaliai gyventi, tačiau atsimuša lyg į sieną. Pagalbos nesulaukiantis 23 metų vaikinas, norėdamas patekti į namus, turi ropštis iš neįgaliųjų vežimėlio ir šliaužti laiptais. Vaikinas be kitų pagalbos negali patekti ir į tualetą bei vonią.

Valdininkai, komentuodami šią situaciją, aiškina, kad iki šiol nebuvo pateiktas raštiškas prašymas. Tačiau kartu pripažįstama, kad tuo atveju, jei neįgalusis sportininkas ir parašys prašymą pritaikyti būstą jo poreikiams, jis nebegalės važiuoti į globos namus. O laukti buto rekonstrukcijos gali tekti mažiausiai metus.

Susižaloja nugarą

"Norėdamas atlikti gamtinius reikalus esu priverstas važiuoti į artimiausią degalinę, kurioje yra įrengtas neįgaliesiems pritaikytas tualetas. Argi tai normalu? Gyvename XXI amžiuje, tačiau jausmas toks, jog tai būtų akmens amžius", - neslėpdamas nevilties kalbėjo K. Stončius.

Vaikinas, kuris po skaudžios autoavarijos jau 19 metų yra įkalintas neįgaliųjų vežimėlyje, dar prieš kelerius metus kreipėsi į neįgaliųjų bėdomis besirūpinančias institucijas, taip pat į Klaipėdos merą prašydamas jo 19 kv. m ploto bendrabučio kambarėlį pritaikyti neįgaliam žmogui - įrengti nuolydį laiptinėje, sutvarkyti tualetą ir vonią. Deja, apčiuopiamų rezultatų neregėti.

"Visur man pasako: "Spręsime bėdas, palik savo telefono numerį, paskambinsime, apžiūrėsime gyvenimo sąlygas." Liepė laukti eilėje. Taip jau tęsiasi kelerius metus", - pasakojo neįgalus klaipėdietis.

Anot jo, prieš kelerius metus jis buvo užsirašęs pokalbiui pas tuometinį Klaipėdos merą Rimantą Taraškevičių.

"Atvykau į pokalbį, o mero sekretorė pasakė, kad miesto vadovas užsiėmęs, tad negalės manęs priimti, ir nusiuntė kitur. Mano bėdas išklausė tuometinis Seimo narys, dabartinis uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas. Tuomet man buvo pasakyta, kad yra ir didesnių problemų, jog žmonės nenusileidžia iš aštunto ar devinto aukšto. Tegul valdininkai atsisėda į neįgaliųjų vežimėlį ir pabando nusileisti laiptais. Norėčiau į tai pažiūrėti", - neslėpdamas apmaudo dėl valdžios abejingumo sakė K. Stončius.

Vaikinas pabrėžė, kad būna ir tokių dienų, kad nesulaukęs kaimynų pagalbos, išsiropščia iš vežimėlio ir, tiesiog viena ranka vilkdamas jį, šliaužia laiptais į namus.

"Būdavo, kad lauke per šalčius prie įėjimo po valandą ir daugiau laukdavau, kol padės kaimynai, tačiau nesulaukęs ir sušalęs, laiptus bandydavau įveikti pats. Esu nusibrozdinęs visą nugarą, dabar dėl žaizdų negaliu sportuoti, esu priverstas gydytis", - teigė neįgaliųjų pasaulio fitneso (kūno rengybos) prizininkas.

Pasiprašė į slaugos ligoninę

Neįgalus sportininkas girdėjo apie naujus socialinius būstus, kuriuos kartais gauna tiek sveikieji, tiek neįgalieji, bet tokio gyvenimo jau nesitiki.

"Apmaudu, nes pažįstu nemažai neįgalių žmonių, kuriems yra sudarytos daugmaž geros sąlygos, o aš vis varstau valdininkų duris ir nesulaukiu jokios pagalbos", - sakė klaipėdietis.

Karolis gyvena itin nepalankioje aplinkoje - jo namo pusrūsyje yra įsikūrę nakvynės namai, iš kurių lankytojų vaikinas dažnai ne tik kad nesulaukia pagalbos, bet ir išgirsta patyčių.

K. Stončius, neapsikentęs valdininkų abejingumo ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų, parašė prašymą, kad jį siųstų į slaugos ligoninę, o vėliau ir į slaugos namus.

"Neliko kitos išeities, neįmanoma tokiomis sąlygomis gyventi savarankiškai. Tačiau jei mano butas būtų pritaikytas neįgaliajam, norėčiau gyventi jame", - pabrėžė K. Stončius.

"Protu nesuvokiami dalykai"

Andrejus LARIONOVAS, visuomenininkas, Karolio Stončiaus treneris:

Neįgalusis sportininkas XXI amžiuje gyvena lyg atskirtas nuo visuomenės. Tai protu nesuvokiami dalykai. Karolis, ištvėręs ne vieną operaciją ir patyręs daug sunkumų, moka džiaugtis šia diena ir turi planų ateičiai. Jo planai ir svajonės nėra tokios, kaip daugumos bendraamžių. Jam reikia daug mažiau - tiesiog galėti pasirūpinti pačiam savimi. Sunku patikėti, kad šiandien, kai taip garsiai skelbiama apie Lietuvoje priimtus įstatymus dėl socialinės integracijos, neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir užimtumo, žmonių su negalia diskriminacijos panaikinimo, būsto ir aplinkos pritaikymo, dedasi tokie dalykai. Realybė yra visai kitokia nei šnekos. Tai įrodo Karolio pavyzdys.

Nepaisant Karolį užklupusių bėdų, jis garsina Lietuvą visame pasaulyje, bet nesulaukia palaikymo iš valdžios atstovų. Mano nuomone, valdininkai galėtų padėti ne tik visokeriopai ruoštis varžyboms, bet ir privalėtų suteikti galimybę neįgaliam žmogui gyventi taip, kaip daugumai sveikųjų yra elementaru.

Susipažinęs su Karolio istorija įsitikinau, kad mūsų šalyje nepaisomos~pagrindinės žmogaus teisės į įprastus, kasdieniame gyvenime būtinus dalykus. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato, arba tiesiog atstumia juos. Kai savo akimis susiduri su neįgaliųjų bėdomis, tavosios problemos atrodo itin menkos.

"Reikia raštiško prašymo"

Audronė LIESYTĖ, Klaipėdos savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja:

Mūsų duomenų bazėje aptikau Karolio Stončiaus prašymą dėl siuntimo į globos namus. Kadangi kurį laiką reikia laukti eilėje, tai jį priėmė į Klaipėdos slaugos ligoninę. Šioje įstaigoje jis gali būti iki keturių mėnesių. Per tą laiką gal atsiras vieta globos namuose. O dėl jo būsto pritaikymo neturime jokio raštiško prašymo. Susidaro labai dviprasmiška situacija. Jei jis dabar rašys prašymą įrengti laiptinėje neįgaliųjų nuolydį ar liftą, taip pat sudaryti sąlygas bute, tuomet jis jau nebegalės važiuoti į globos namus. Taigi jam reikėtų tiksliai apsispręsti, ko jis nori. Jei parašytų prašymą, komisija turėtų apžiūrėti jo namus, viską įvertinti, apskaičiuoti, kiek kainuotų būsto pritaikymas, skelbti darbų konkursą. Pagal įstatymą, 80 procentų darbų apmoka valstybė, 20 procentų - savivaldybė. Žinoma, jam reiktų stoti į eilę. Visa tai užtruktų mažiausiai metus ar net daugiau.

Parengta pagal dienraštį "Vakarų ekspresas"


KLAIPĖDIEČIAI BANDĖ ĮVEIKTI 700 LAIPTELIŲ

Ieva Liškevičiūtė

Gerai nusiteikę jaunuoliai ketvirtadienį lipo į aukščiausią gyvenamąjį pastatą Klaipėdos mieste ir įveikė rekordinį laiptelių skaičių. Būtent taip netradiciškai mokslo bendruomenė minėjo Pasaulinę filosofijos dieną.

"Sveikame kūne – sveika siela", – perfrazavus šį visiems gerai žinomą, dar antikos laikais išpopuliarėjusį posakį, teigiama, jog į dangų galima nubėgti tik per filosofiją. Tuo įsitikinę rekordo iniciatoriai. Klaipėdos universiteto studentai siekė paneigti mitus, jog filosofai tūno tik bibliotekoje.

Entuziastai, nepatingėję lipti į 34-ių aukštų gigantą "Pilsotas", kurio aukštis – 112 metrų, buvo apdovanoti apie tai liudijančiais pažymėjimais.

Pirmos vietos laimėtojui – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono kariui atiteko taurė, o kitiems prizinių vietų nugalėtojams įteiktos Klaipėdos universiteto knygos.

Organizatoriai preliminariai suskaičiavo, jog iš viso "Pilsotas" turi apie 700 laiptų. Kiekviename aukšte – maždaug po 20.

Vienas renginio sumanytojų, Klaipėdos universiteto Filosofijos ir kultūrologijos katedros studentas Andrejus Larionovas pasakojo, kad UNESCO paskelbtą Pasaulinę filosofijos dieną norėjosi paminėti netradiciškai.

"Mums ši idėja pasirodė originali, nes, tarkime, bėgimas parke ar kur kitur jau nieko nestebina ir tampa banalybe. Maža to, turime galimybę vieninteliai iš visų Baltijos šalių įkopti į aukščiausią gyvenamą daugiabutį. Kvietėme visus: studentus, moksleivius, karius, dėstytojus", – vardijo pašnekovas.

Dalyvauti užsiregistravo apie 30 norinčiųjų. Kiekvienas jų kas pusė minutės į viršų kopė po vieną. Kaip paaiškėjo, įveikti 700 laiptelių nėra taip paprasta – savanoriams teko gerai paprakaituoti, kad atsidurtų paskutiniajame pastato aukšte.

Iniciatyvos sumanytojai pripažino siekę ne tik išjudinti jaunuolius, bet ir pristatyti filosofijos studijų programą, kuri šiandien, A.Larionovo žodžiais, nėra populiari.

Vėliau dalyvių laukė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų bataliono karių savanorių paruošta karšta arbata ir filosofinės diskusijos apie spartietišką gyvenimo būdą – sveiką kūną ir sielą.

    


ve.lt

Klaipėdietis Karolis Stončius - Europos prizininkas

Klaipėdietis Karolis Stončius - Europos prizininkas nuotrauka, foto

TANDEMAS. Europos neįgaliųjų kūno rengybos čempionate trečiąją vietą iškovojęs K. Stončius (kairėje) ir Pasaulinės fitneso federacijos (WFF) prezidentas neįgaliųjų sportui A. Larionovas.

 

22 metų klaipėdietis Karolis Stončius pademonstravo ryžtą, valią ir užsispyrimą - nepaisant sveikatos negalavimų, sugebėjo tapti Europos kūno rengybos čempionato neįgaliųjų kategorijos prizininku.

Kaune vykusiose varžybose dalyvavo 20-ies skirtingų šalių, tarp kurių buvo ir egzotiškų šalių: Argentinos, Irano bei Indijos kultūristų delegacijos.  

K. Stončiui tai ne pirmi laurai aukščiausio lygio pirmenybėse - praėjusiais metais Slovakijoje vykusiame planetos čempionate jis taip pat buvo trečias.

Jis per savo sportinę karjerą įrodė, kad neįgalumas - ne kliūtis siekti naujų rekordų.

Kovo mėnesį Palangoje vykusiose šalies jėgos dvikovės pirmenybėse jis nuo krūtinės atkėlė 50 kg, nors pats sveria vos 38 kg.

Tai šalies rekordas.

Savo auklėtinio pasiekimais itin džiaugiasi Pasaulinės fitneso federacijos (WFF) prezidentas neįgaliųjų sportui klaipėdietis Andrejus Larionovas. Būtent jis nuolat rūpinasi K. Stončiumi bei padeda nuvykti į varžybas.

„Neįgalieji sportininkai tikslų siekia daug ryžtingiau ir nuoširdžiau. Malonu žiūrėti, kai po pergalės švyti jų veidai“, - sakė A. Larionovas.

- Mano tikslas - į fitnesą ir jėgos sportą įtraukti kuo daugiau neįgaliųjų. Sieksiu organizuoti bei dalyvauti įvairiuose neįgaliųjų sporto, užimtumo, mokymų ir poilsio renginiuose. Privalu sudaryti galimybę neįgaliesiems lengviau integruotis į visuomenę ir iškovoti tarptautinę sėkmę„, - pabrėžė pašnekovas.

Vaikinas nuolat internetu bendrauja su užsienio šalių neįgaliaisiais sportininkais, teikia jiems patarimus ir bando įtraukti į sportinę veiklą.

„Dirbu socialiniais tikslais, iš to neuždirbu pinigų, net atvirkščiai aukoju savo asmenines lėšas nuvežti sportininkus į varžybas. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato, arba tiesiog atstumia juos. Kai savo akimis susiduri su neįgaliųjų bėdomis, tavosios problemos atrodo itin menkos“, - pasakojo A. Larionovas.


 

Klaipėdietis - Lietuvos rekordininkas

Neįgalumas - ne kliūtis siekti naujų rekordų. Tai Palangoje vykusiame šalies jėgos dvikovės čempionate įrodė klaipėdietis Karolis Stončius.

Vienintelis neįgaliųjų kategorijos dalyvis nuo krūtinės atkėlė  50 kg, nors pats sveria vos 38 kg.

Tai naujas šalies rekordas.

Savo auklėtinio pasiekimu itin džiaugėsi Pasaulinės fitneso federacijos (WFF) prezidentas neįgaliųjų sportui klaipėdietis Andrejus Larionovas.

„Neįgalieji sportininkai tikslų siekia daug ryžtingiau ir nuoširdžiau. Malonu žiūrėti, kai po pergalės švyti jų veidai“, - sakė A. Larionovas.

Vos 24-erių vaikinas Klaipėdoje subūrė neįgaliųjų fitneso ir jėgos sportininkų rinktinę, kurios net keturi nariai - Gintas Jonauskas, Tomas Dirgėla, Monika Miškinytė ir Viktoras Topal jau spėjo tapti šalies čempionais.

„Dirbu socialiniais tikslais, iš to neuždirbu pinigų, net atvirkščiai aukoju savo asmenines lėšas nuvežti sportininkus į varžybas. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato, arba tiesiog atstumia juos. Kai savo akimis susiduri su neįgaliųjų bėdomis, tavosios problemos atrodo itin menkos“, - pasakojo A. Larionovas.

Anot klaipėdiečio, visus vargus atperka neįgaliųjų sportininkų nuoširdumas ir begalinis tikslo troškimas.

„Kai matai jų užsispyrimą, norą gyventi bei džiaugtis pasauliu, ir pačiam norisi pozityviau žvelgti į aplink supantį pasaulį. Tada net pats šypseną išspaudi, pasikrauni energijos ir suvoki, kad jiems reikia tiek nedaug - tik visuomenės palaikymo ir nuoširdaus bendravimo“, - mintimis dalijosi pašnekovas.


 

Eksperimentas: Klaipėda - negailestinga neįgaliesiems

 

Eksperimentas: Klaipėda - negailestinga neįgaliesiems nuotrauka, foto

STATUS NUOLYDIS. Šalia Biržos tilto esanti nuovaža yra itin stati. Neįgalusis nesiryžo ja nusileisti. „Dar gyventi noriu. Jei ja leisiuosi, galiu nusisukti sprandą ar atsimušti į už poros metrų esančią sieną. Kaip gi aš sustabdysiu vežimėlį?“ - retoriškai klausė eksperimento dalyvis. Be to, užvažiuoti tokia stačia nuovaža apskritai neįmanoma užduotis.

© Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Neįgalieji, prikaustyti prie vežimėlio, Klaipėdoje toli gražu negali pasigirti puikiomis gyvenimo sąlygomis - į daugelį įstaigų be kitų pagalbos patekti negali, kadangi dažnai juos pasitinka didžiuliai laiptai, o įsiropšti į viešąjį transportą misija tampa tiesiog neįmanoma. Tokias tendencijas pavyko užfiksuoti „Vakarų ekspresui“ kartu su neįgaliuoju atlikus eksperimentą.

Pagrindinis šio eksperimento dalyvis - 23 metų pasaulio fitneso (kūno rengybos) prizininkas klaipėdietis Karolis Stončius.

Vaikinas, kuris po skaudžios autoavarijos jau 19 metų yra įkalintas neįgaliųjų vežimėlyje, savo „kailiu“ įrodė, kad miesto centre neįgaliajam tenka susidurti su didžiulėmis problemomis.

Bankomatai - ant laiptų

K. Stončiui pajudėjus nuo M. Mažvydo alėjos Tiltų gatvės link, jau netrukus susidurta su problemomis - vaikinas norėjo iš bankomato nusiimti pinigų, tačiau čia jį pasitiko statūs laiptai. Pajudėjus kiek tolėliau, prie Muzikinio teatro, taip pat išvystame bankomatą, tačiau ir čia kliūtis - vėl reikia įveikti kelis laiptus.

„Negi aš turiu užšokti šiais laiptais? - stebisi K. Stončius. - Tiesa, galima paprašyti praeivio, kad paimtų mano kortelę, pasakyčiau slaptažodį ir man nuimtų reikiamą sumą pinigų. Tačiau ar šiais laikais tai nebūtų pavojinga? Gali likti ir be kortelės, ir be pinigų...“

Eksperimento dalyviui nepavyko apsilankyti ir vienoje pagrindinių vaistinių, įsikūrusių Vytauto gatvės kampe - jis liko lūkuriuoti ir žiūrėti į stūksančius didžiulius laiptus.

„KULTŪRINIS ŠOKAS“. Neįgalieji dažnai kalba, jog norėtų patekti į Muzikinio teatro organizuojamus kultūrinius renginius, tačiau nuo šios minties juos atbaido bauginantys laiptai.

Ta pati problema - ir norint patekti į kelias miesto centre esančias optikas (vaikinas nešioja akinius, tad tai jam aktualu), Muzikinį teatrą, kirpyklas, barus ir dar daugelį vietų.

Pas merą - užkardos

Taip pat neįgaliajam, esančiam vežimėlyje, neįmanoma patekti ir į Danės gatvėje esančią Klaipėdos rotušę - pas uostamiesčio merą Vytautą Grubliauską ir kitus svarbius valdžios atstovus.

Pro pagrindines duris įvažiuoti ir patekti į vidų galima, tačiau už kelių metrų pasitinka didžiuliai laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, kuriame ir įsikūrusi miesto galva. Neįgaliajam įrengto lifto niekur aptikti nepavyko.

Žinia, artimiausiu metu klaipėdiečiai bus kviečiami tuoktis ne dabartiniame santuokų rūmų pastate, o miesto rotušėje, tad negi neįgaliajam, prikaustytam prie vežimėlio, bus užkirstas kelias stebėti ir savo artimųjų santuokos procesiją?

Įšokti į autobusą?

Prie Muzikinio teatro esančioje stotelėje K. Stončius bandė savarankiškai patekti į autobusą, tačiau visos pastangos buvo bevaisės.

Per kelias minutes net septyni skirtingų maršrutų autobusai sustojo stotelėje, tačiau neįgalųjį dažniausiai išgąsdindavo maždaug pusmetrio tarpas tarp šaligatvio ir autobuso durų.

VIEŠASIS TRANSPORTAS. Įvažiuoti vežimėliu į miesto autobusus - sudėtingas reiškinys. Tiesiog misija neįmanoma. Pabandžius tai padaryti dažniausiai išgąsdindavo maždaug pusmetrio tarpas tarp šaligatvio ir autobuso durų. „Negi neįgalusis su vežimėliu turi peršokti pusmetrio tarpą?, - klausė neįgalusis.

„Negi neįgalusis su vežimėliu turi peršokti tokį tarpą? Neįgaliajam be kitų pagalbos patekti į viešąjį transportą - misija neįmanoma“, - pabrėžė jis ir papasakojo istoriją, nutikusią prieš daugiau nei metus.

„Kartą su draugu keliavome po miestą ir susiruošėme važiuoti autobusu. Mano draugas kėlė į autobusą, o vairuotojas, mums dar iki galo neįlipus, paėmė ir užvėrė duris. Tiesiog prispaudė ir ėmė po truputį judėti. Gerai, kad žmonės ėmė šaukti ir vairuotojas sustojo“, - nemalonų incidentą prisiminė neįgalusis.

Jis pabrėžė, kad pastaruoju metu toliau nuo namų juda retai, o jei ir juda, tuomet yra priverstas keliauti taksi.

„Į autobusą patekti sudėtinga, o važiuoti taksi - per brangu. Kaip rasti aukso viduriuką?“ - retoriškai klausė eksperimento dalyvis.

BANKOMATAS. Muzikinio teatro pastate esantis bankomatas „ratuotam“ neįgaliajam nepasiekiamas. Jis gali tik akimis paganyti į bankomato aparatą, o pinigų nusiimti - be šansų.

Eksperimento metu patys įsitikinome, kad ir aplinkiniai žmonės tik stebi neįgalųjį, norintį patekti į autobusą, o imtis pagalbos veiksmų ar bent jau pasisiūlyti padėti neatsirado nė vieno.

Be to, dažnai neįgaliųjų kliūtys būna statūs ir aukšti šaligatviai, taip pat ant jų stovintys automobiliai.

Vienišas laukia gydytojos

K. Stončius pabrėžė, kad kaskart su bėdomis susiduria ir susirgęs.

„Aš esu registruotas klinikoje, esančioje Nidos gatvėje. Mano šeimos gydytojos kabinetas yra antrame aukšte, tad aš apačioje laukiu eilės. Juk nevaikštau, gi neįveiksiu laiptų. Kai ateina mano eilė, tuomet gydytoja nusileidžia ir mane koridoriuje ar atskirame kabinete apžiūri, išrašo vaistų. Pasitaiko, kad apačioje tenka praleisti ir nemažai laiko“, - teigė vaikinas.

Karolis teigė, jog Klaipėdoje neįgaliaisiais rūpinasi tik didieji prekybos centrai. Norėdami patekti į kultūrinius renginius ar kitas reikalingas įstaigas, jie kasdien susiduria su daugybe problemų. Todėl dažnas savo laiką priverstas leisti namuose, o jų reikalus turi sutvarkyti artimieji.

Darbdaviai kratosi

K. Stončius pabrėžė, kad pastaruoju metu intensyviai ieškosi darbo, tačiau, kuomet būsimiesiems darbdaviams telefonu pasako, jog yra neįgalus, tuomet jo visos viltys gauti darbo dūžta į šipulius.

„Tai sako, jog jų įmonė esanti antrame aukšte, tai prigalvoja kitų priežasčių, kad tik atsikratytų. Galėčiau dirbti kompiuteriu ar kokį kitą darbą. Neįgalieji nori labiau integruotis į visuomenę ir turėti veiklos. Juk negalime užsidaryti tarp keturių sienų ir taip gyventi. Norisi būti visaverčiu ir naudingu savo miesto piliečiu. Tik leiskite man dirbti - ir aš daug ką atliksiu“, - pabrėžė vaikinas.

„Užsienyje situacija kitokia“

Jonas TARASEVIČIUS, Klaipėdos miesto neįgaliųjų draugijos vadovas

Klaipėdoje vežimėliuose esantiems neįgaliesiems tikrai trūksta sąlygų - galėtų būti daugiau nuolydžių. Jūs pagalvokite, kaip jaustis neįgaliajam, kuris negali patekti į kurią nors įstaigą ir yra priverstas lūkuriuoti prie laiptų. Tarkime, daug kas iš neįgaliųjų norėtų patekti į Žvejų rūmuose organizuojamus koncertus, tačiau tai jiems itin sudėtinga - laiptų laipteliai. Negi nuo stotelės šauksiesi ir prašysi, kad kas padėtų?

Taip pat daug kas iš „ratuotų“ neįgaliųjų norėtų patekti į Muzikinį teatrą, tačiau turbūt jam reikia eiti su keturiais draugais, kurie padėtų užnešti dideliais laiptais. Kai pasikalbu su neįgaliaisiais, jie skundžiasi, kad yra priversti keliauti tik ten, kur papuola ir gali patekti. Būtų gerai, jei architektai, projektuojantys naujus pastatus, įstaigas, parduotuves, biurus, atkreiptų, pamąstytų ir apie neįgaliesiems skirtus nuolydžius, liftus.

Beje, dažnai pasitaiko, kad nuolydžiai būna pernelyg statūs - neįgalieji net gali nusisukti galvas. Apie tai taip pat reikėtų pagalvoti. Nuolydis turėtų būti 25-35 laipsnių statumo, o o ne didesnis. Kai nuvažiuoji į užsienį ir pažiūri, kaip jie rūpinasi neįgaliaisiais, tuomet pasidaro graudu ir gėda, kad mūsų šalyje situacija kur kas prastesnė. Tokio didžiulio skirtumo tikrai neturėtų būti.

„Neįgalieji palikti likimo valioje“

Andrejus LARIONOVAS, Pasaulinės fitneso federacijos (WFF) atstovas neįgaliųjų sportui, asociacijos „Veiklus jaunimas“ vadovas, visuomenininkas

Nors įstatymai numato, kad pastatai ir aplinka mieste turi būti pritaikyti neįgaliesiems, tačiau šis eksperimentas parodė, kad toli gražu taip nėra. XXI amžiuje neįgalieji Klaipėdoje yra priversti gyventi lyg akmens amžiaus sąlygomis. Itin skaudina, kad jie yra tarsi atskirti nuo visuomenės. Neįgaliųjų planai ir svajonės nėra tokios, kaip daugumos piliečių. Jiems nereikia didžiulių namų, automobilių, milžiniškų turtų, reikia daug mažiau - tiesiog galėti pasirūpinti savimi.

Sunku patikėti, kad šiandien, kai taip garsiai skelbiama apie Lietuvoje priimtus įstatymus dėl socialinės integracijos, neįgaliųjų profesinės reabilitacijos ir užimtumo, žmonių su negalia diskriminacijos panaikinimo, būsto ir aplinkos pritaikymo, dedasi tokie dalykai. Realybė yra visai kitokia nei šnekos. Tai įrodo ir šis eksperimentas.

Pradėjęs vykdyti visuomeninę veiklą su neįgaliaisiais, įsitikinau, kad mūsų šalyje nepaisomos pagrindinės žmogaus teisės į įprastus, kasdieniame gyvenime būtinus dalykus. Apmaudu, kad žmonės dažniausiai žiūri tik į sveikuosius, o neįgaliųjų aplink save nemato arba tiesiog atstumia juos.

KLIŪTIS. Neįgaliajam, norint akis į akį išsakyti savo bėdas uostamiesčio merui, - sunkiai įgyvendinama užduotis. Pro pagrindines miesto rotušės duris įvažiuoti ir patekti į vidų galima, tačiau už kelių metrų pasitinka didžiuliai laiptai, vedantys į antrąjį aukštą, kuriame ir įsikūrusi miesto galva. Neįgaliajam įrengto lifto niekur aptikti nepavyko.